Jūs sėkmingai atsisakėte naujienlaiškio
Mano politinė branda prasidėjo anksti, nes tėtis – politinis kalinys, mama taip pat patriotizmo, laisvės meilės mokė ne tik žodžiais, bet ir visa laikysena, pasirinkimais. Tačiau tik tada, kai pamačiau, jog politikai, atidavę visas jėgas baisios ekonominės krizės suvaldymui, išdrįsę priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus, yra aršiai talžomi populistinių jėgų, supratau, kad privalau išeiti iš komforto zonos ir žengti į rizikingą, keikiamą, bet labai svarbią politikos sritį.
Tiek tėvų išugdytos vertybės, tiek apsisprendimas už atsakingą politinį veikimą neleido nė suabejoti, prie kurios politinės partijos turiu prisidėti. Žinojau, kad paprasta nebus, jog nebūna tobulų politinių darinių, tačiau man buvo svarbiausia, jog su bendražygiais galėčiau siekti stipresnės ir gražesnės Lietuvos.
Tiek tada maniau, tiek dabar esu įsitikinusi, kad politikoje rūpinimasis žmogumi yra ne pažadų, kuriuos žmonėms norisi girdėti, dalijimas, bet sprendimai, kurie realiai prisideda prie teisingesnės, bendruomeniškesnės Lietuvos.
Politikoje labai svarbu aiškiai įvardinti prioritetus. Šiuo metu daug kalbama apie geopolitinius, ekonominius ir saugumo iššūkius, Tai, be abejo, labai svarbu. Tačiau ypač svarbu nepamiršti, kad tik tada būsime stipri valstybė, kai tvirčiau jausis kiekvienas pilietis, sustiprės musų šeimos.
Lietuvoje mažėja gyventojų, visuomenė sensta. Esu įsitikinusi, kad tai, ar sugebėsime išspręsti šią problemą, priklauso, kokia Lietuva bus ateityje.
Ištuštėję kaimai, geresnio gyvenimo į užsienį ieškoti išvykę mažų miestelių gyventojai, dirbti norinčių darbuotojų stoka, įvairios problemos, kurių patiria šeimos, auginančios vaikus. Šias ir kitas Lietuvos problemas retkarčiais galima aptikti svarstomas žiniasklaidos puslapiuose. Deja, nepaisant skambių antraščių ar kelių politikų duotų pažadų, situacija nesikeičia.
Nuo ko pradėti?
Šiandien būtina užsibrėžti labai aiškų tikslą – iki 2020 m. Lietuva turi tapti ne nykstančia, bet augančia šalimi. Per ketverius metus didėjančio gimstamumo ir grįžtančių emigrantų dėka Lietuvoje gyventojų skaičius turi pradėti augti. Pokyčių šioje srityje tikrai reikia.
I. Šiandien Lietuvoje itin sunku suderinti profesinę veiklą bei rūpinimąsi šeima, ypač jeigu joje auga du ar daugiau vaikų:
didmiesčiuose iki šiol neišspręsta vaikų darželių problema bei papildomas vaikų užimtumas (tai sunkiai įperkama paslauga);
iki šiol Lietuvoje moterims grįžti į darbo rinką po gimdymo yra žymiai sunkiau nei vyrams dėl visuomenėje vyraujančios nuomonės, kad vaikais ir namais rūpintis turi tik moteris. Labai dažnai darbdaviai į moterį darbuotoją žvelgia kaip į tą, kuri netrukus išeis į dekretines atostogas ir dėl to nėra patikima ilgalaikėje perspektyvoje. Šią problemą veiksmingiausiai padėtų spręsti ne darbdavių moralizavimas, bet valstybės įsipareigojimas pasirūpinti, kad darbdaviams apsimokėtų ne tik įdarbinti moteris, kurios planuoja turėti vaikų ar jau juos augina, bet ir investuoti į jų kvalifikacijos kėlimą. Tokiu būdu būtų suderintas valstybės interesas skatinti gimstamumą ir dabdavių ekonominė nauda.
II. Šeimos, auginančios vaikus, iki šiol patiria didelių finansinių sunkumų dėl netinkamos valstybės paramos šeimai sistemos. Puiku, jog pagaliau pradėta kalbėti apie Gyventojų pajamų mokesčio lengvatas du ar daugiau vaikų auginančioms šeimoms. Tačiau to tikrai nepakanka. Turime mažinti tokioms šeimoms ir Sodros mokesčius, o daugiavaikes šeimas, kurių vaikai bus ar jau yra mokesčių mokėtojai, apskritai galima būtų nuo įmokų Sodrai atleisti.
Įvardijau tik kelis politinius žingsnius. Svarbiausia, jog aiškiai įsivardytume ambicingą tikslą ir jo nuosekliai siektume. Mes tikrai galime tapti augančia Lietuva, tačiau tai priklausys ne vien nuo politikų, bet nuo kiekvieno Lietuvos piliečio. Jau mažiau nei po metų teks apsispręsti, kam patikėsime valstybės vairą. Nuo to, ar pasirinksime atsakingą lyderystę, ar populistinius pažadus, politinės veiklos imitavimą, labai priklausys ir tai, ar valstybė stiprins šeimas ar tik žvelgs į jas kaip į problemą, pašalpų kaulytojas.
Puikiai suprantu, kad svarbu ne tik Lietuvos gyventojų skaičius, bet ir tai, kad būtume laimigi, gyvendami šioje valstybėje. Tačiau tai susiję dalykai. Tik tada, kai pajusime, jog pavyksta spręsti labai sudėtingą demografinį iššūkį, galėsime ramesne širdimi žvelgti į ateitį.Tik tada, jei valstybė ne žodžiais, bet konkrečiomis priemonėmis įsipareigos šeimoms, visi galėsime jaustis viena politine bendruomene, kartu sugebanti įveikti visas problemas.