Natūraliai kyla gan sudėtingas klausimas, ar pasaulio, o taip pat ir Lietuvos, ekonomika pajėgs sukurti pakankamai resursų, atsižvelgiant į šiuos demografinius poslinkius? Kaip gyvens senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje po 10 metų? Ar apskritai galime postringauti apie orią senatvę Lietuvoje nepajudindami piršto dėl praktinių paslaugų paketo sukūrimo šeimoms, kurios ne tik augina mažus vaikus, tačiau ir rūpinasi savo senstančiais tėvais?

Įvairiuose mūsų viešojo gyvenimo kontekstuose labai dažnai girdint dramatiškas kalbas apie šeimas, man akivaizdu, kad nėra jokio susitarimo, kokia turi būti šiandienos poreikius labiausiai atitinkanti šeimos politika. Šeimos politika, nestumianti į atskirtį, negrupuojanti šeimų į teisingas ir neteisingas, vertas valstybės paramos ir nevertas.