Jūs sėkmingai atsisakėte naujienlaiškio
Šiemet Šventos Velykos bus išties kitokios. Manau, kad šis laikotarpis pasidarė labai tinkamas pagalvoti ir apie tai kaip keičiasi mūsų emocinė ir psichologinė savijauta.
Dėl Covid-19 pandemijos jau ketvirtą savaitę besitęsiantis karantinas iš esmės pakeičia mūsų gyvenimo įpročius, rutiną, daro įtaką tarpusavio santykiams. Taip, ypač svarbu užkardyti virusą, sureguliuojant sveikatos apsaugos klausimus, užkardyti didesnes ekonomines pasekmes taikant taiklias skatinimo priemones. Tačiau ne mažiau svarbu kalbėti apie emocinę sveikatą, kuri jau dabar yra didelis iššūkis mūsų visuomenėje.
Pajamų nelygybės rodikliai, kuriais Lietuva neigiama prasme pasižymėjo ES kontekste, šiandien viruso krizės akivaizdoje nuėjo į antrą planą, tačiau žmonės, įstrigę pajamų nelygybės spąstuose, juose ir liko. Ir tada, ir dabar tie žmonės jaučiasi gyvenimo galimybių paraštėse. Tie, kurie vieniši, sergantys, vieni auginantys vaikus, neįgalūs, juos prižiūrintys, turintys priklausomybių, skurde įstrigę asmenys. Šiandien jie visi išgyvena dar didesnes krizes, riziką ir neapibrėžtumą dėl savo ateities.
Ir visi mes, savo šeimų gyvenimuose, patiriame vienokių ar kitokių išgyvenimų, susijusių su krizės laikotarpiu. Turime išmokti susidoroti su nerimu dėl savo sveikatos, darbo vietos, vaikų nuotolinio mokymo ir užimtumo, senyvo amžiaus artimųjų priežiūros ir to, kaip gyvensime toliau.
Deja, šiandien trūksta valdančiųjų lyderystės kalbant apie emocinės sveikatos problemų sprendimus, tiek veiksmų projektavimo į ateitį, kuomet pasekmės gali smogti nepasiruošus ir gana skaudžiai. Kalbantis su emocinės sveikatos ekspertais ir girdint institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atsiliepimus, išryškėja faktas, kad mūsų valstybė neturi aiškaus plano ir nėra praktiškai pasiruošusi dorotis su dėl priverstinio buvimo namuose stipriai išaugusiomis smurto artimoje aplinkoje rizikomis. Kasdien vis garsiau girdime žinias apie tai, kaip vaikai, kurie patirdavo tėvų smurtą namuose po pamokų, yra su jais priversti praleisti dar daugiau laiko, karantino laikotarpiu nesugebant šeimai užtikrinti psichologinės pagalbos, o tėvams nepadedant kovoti su priklausomybėmis nuo alkoholio ar narkotikų. Organizacijų teigimu, šiuo metu Lietuvoje psichologinės pagalbos reikia net trečdaliui padidėjusios socialinės rizikos šeimų.
Todėl turime daug garsiau kalbėti apie nenutrūkstamas socialines paslaugas šeimoms; psichologinės pagalbos prieinamumo didinimą (pradžioje ypač medicinos darbuotojams), nepamiršti priklausomybių centrų veiklos plėtros, pagalbos neįgaliesiems ir juos prižiūrintiems.
Tiesą sakant, kai šiandien perskaičiau Karilė Levickaitė įrašą apie tai, kad valstybė už pusę milijono perka jausmomatį, antrinu Karilei klausdama ar tikrai tinkamomis psichikos sveikatos inovacijomis užsiimame, kai turime begalę sričių, kurios šaukte šaukiasi papildomo finansavimo, mažesnių eilių ir didesnio specialistų kiekio galinčio tas paslaugas suteikti?
Nežnau, nesu ekspertė, apie „karščiausias“ emocinės sveikatos problemas, kurioms reikalingi sprendimai daug geriau galėtų pasakyti Dainius Pūras, Ausra Kuriene, Jonas Ruškus, Linas Slusnys, Danutė Gailienė, Rūta Klišytė, Karilė ir kiti.
Galiu tik pasakyti, kad mano nuomone, sprendimai susiję su emocinės sveikatos problemomis yra vieni svarbiausių siekiant tiek susidoroti su krize, tiek atsistatyti po jos išsaugant sveiką visuomenės audinį. Ir tam reikalingas profesionalus ir aiškiais prioritetais remtas priemonių planas.
Linkiu kalbėtis apie tai kas skauda, kas sunku ir nebijoti ieškoti pagalbos sunkiose situacijose kiekvieną iš mūsų. Ramių ir šviesių Šventų Velykų laukimo mums visiems.