Jūs sėkmingai atsisakėte naujienlaiškio
Dar praeitų metų pavasarį kartu su Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacija viešai kėlėme Lietuvos nuolatiniams globėjams ir įtėviams aktualias problemas. Visiems žinoma, kad tėvų netekę vaikai susiduria su raidos, ugdymo ir kitais iššūkiais, kurių imasi spręsti juos globoti ar įvaikinti pasiryžę žmonės, tačiau čia susiduria su savalaikio paslaugų prieinamumo problema.
Vaikas, atsiradęs bet kokioje šeimoje, pakeičia jos gyvenimą iš esmės, o globojamas ar įvaikinamas vaikas į naują šeimą su savimi atsineša dar ir savo ankstesnes patirtis ir iš to išplaukiančius poreikius. Tokioms šeimoms itin būtina pagalba ir ją turi suteikti valstybė.
Bandant pagelbėti tokioms šeimoms buvo sudarytos sąlygos įsivaikinus bet kokio amžiaus vaiką vienam iš įtėvių gauti dviejų metų vaiko priežiūros atostogas, tačiau jeigu įvaikinamas vaikas vyresnis negu dveji metai, tai už atostogų laikotarpį mokama ne įprasta išmoka, priklausanti nuo kompensuojamo uždarbio dydžio, o fiksuota 8 bazinių socialinių išmokų dydžio, t.y. 304 Eur.
Taigi, norintys įsivaikinti vaiką tarsi buvo paskatinti tai daryti, suteikiant jiems galimybę juos prižiūrėti, tačiau mokant tokią išmoką už atostogas, šeimos buvo stumiamos į dar didesnes bėdas. Tokių atostogų pasiėmimas jau savaime nėra galimas arba tenka susitaikyti su gerokai sumažėjusiomis šeimos pajamomis.
O būtent įsivaikinimo pradžioje poreikis tiek paslaugų, tiek pakankamų pajamų itin svarbus. Todėl įtėviai dažnu atveju yra įspraudžiami į skausmingą pasirinkimą – arba ilgesnis pabuvimas su vaiku ir prarandamos pajamos, arba grįžimas į darbą anksčiau, kad būtų užtikrintos didesnės pajamos, tačiau atimamas dėmesys iš vaiko.
Įsivaikinti nusprendę tėvai ne tik diskriminuojami, bet ir neskatinami įsivaikinti vyresnius arba neįgalius vaikus. Kadangi iki dviejų metų išmokos už vaiko priežiūrą mokamos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir biologiniams tėvams, natūralu, kad dauguma linkę įsivaikinti į šį amžiaus tarpsnį patenkančius vaikus. O juk kaip tik turime skatinti įsivaikinti vyresniuosius, nes poreikis pasiimti į šeimą kuo mažesnį tėvų netekusį vaiką visada buvo ir bus.
Viliuosi, jog nuo kitų metų įsigaliosiančios Ligos ir motinystės socialinio draudimo pataisos bus ne kosmetinė, bet reali pagalba vaikus įsivaikinusiems tėvams. Ir nesvarbu kokiu, biologiniu ar įvaikinimo, būdu vaikas atėjo į šeimą, nesvarbu, koks jo amžius ar sveikata, visi tie atėjimai visoms be išimtiems šeimoms vienodai kardinaliai pakeičia gyvenimus, sukelia didelius iššūkius. Todėl ir pagalba iš valstybės visoms šeimoms turi būti vienoda.