Jūs sėkmingai atsisakėte naujienlaiškio
Pastaruoju metu dažnai pagalvoju apie valstybės ir šeimos santykius. Kokie jie? Neretai girdime apokaliptines demografines prognozes ir daug su tuo susijusių šūkių. O vaikus auginančios šeimos ir toliau jaučiasi neturinčios į ką atsiremti, kai to labiausiai reikia.
Regis, jau visiems suprantama, kad jaunoms šeimoms reikia realios valstybės pagalbos. Tokios, kuri leistų sukurti efektyviausią paslaugų paketą ir padrąsintų jaunas poras anksčiau susilaukti atžalų bei daugiau jų auginti. Kas ketverius metus formuojama nauja valdžia laužo galvą kurdama valstybės politikos instrumentus, kaip padėti šeimoms ir paskatinti jas auginti vaikus. Vis dėlto dominuojanti valstybės socialinė politika viską suveda į išmokas, nesuteikia sąlygų grįžti į darbo rinką, nesupranta individualių šeimoms kylančių iššūkių. Daugelis studijų rodo, kad piniginės paramos instrumentai nėra efektyviausi sprendžiant demografinius iššūkius. Poveikį turi tie valstybės politikos instrumentai, kurie, skatindami bendrystę ir partnerystę šeimoje bei visuomenėje, valstybės partnerystę su šeima, sprendžia svarbų iššūkį jaunai šeimai, – kaip suderinti vaiko priežiūros atsakomybę su darbu.
Tai patvirtina ir dažniausiai girdimi paprasti klausimai: kaip leisti jaunai šeimai paprasčiau suderinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, kaip galėtume padėti moteriai jaustis saugiau priimant sprendimą gimdyti daugiau vaikų, nebijant likti be darbo, be pajamų ar profesinės kvalifikacijos? Kokie sprendimai leistų užsidirbti ir neprarasti išmokų toms moterims, kurios turi galimybę gauti papildomų pajamų, bet nedaro to bijodamos jų netekti? Kaip pasirūpinti vaikelio priežiūra, kai reikia grįžti į darbą?
Elementarus pavyzdys, kaip būtų galima suderinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, yra mano pateiktas pasiūlymas dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo ir dirbantiems vaiko seneliams. Esmė visiškai paprasta: šeimai susitarus ir tėvams norint greičiau grįžti į darbo rinką, vienas iš dirbančių senelių galėtų tęsti vaiko priežiūros atostogas ir rūpintis savo anūku. Juk jei seneliai dirba ir moka mokesčius, iki pat pensijos yra mokama ir motinystės draudimo dalis „Sodrai“ (nepaisant to, kad garbingesnio amžiaus žmonės biologinių vaikų jau negali susilaukti). Tad kodėl neįteisinus tokio pasirinkimo Lietuvos šeimoms?
Manau, daugeliui jūsų, kaip ir man, seneliai buvo didelė atrama auginant mažus vaikus. Tokia jau ta graži ilgametė lietuviškos šeimos tradicija – tėvai padeda savo atžaloms, kai to labiausiai reikia. Esu tikra, kad šiandien jauna šeima, ypač moteris, nejausdama garantijų, jog galės suderinti pareigas šeimoje ir mažo vaiko priežiūrą su profesiniais įsipareigojimais, intuityviai bijo ryžtis šeimos pagausėjimui. Negana to, ji supranta, kad auginant vaiką valstybė neleis papildomai užsidirbti, kitaip išmoka bus atimta.
Todėl mano pasiūlymas atrodo logiškas ir paprastas: suteikime daugiau pasirinkimo šeimoms nuspręsti, koks vaiko priežiūros modelis joms priimtiniausias. Labai apsidžiaugiau, kad daug kolegų Seimo narių pritarė idėjai. Deja, ėmė skambėti ir naujų argumentų iš nepalaikančiųjų stovyklos, esą toks projektas bus per didelė našta valstybei. Didžiausias skeptikas – Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas. Jis iš karto ėmė skaičiuoti „Sodros“ „nuostolius“.
Dėl skaičiavimų metodikos dar daug diskutuosime, tačiau skeptikų vertinimo principas gana ciniškas: dirbantys senjorai, kaip mokesčių mokėtojai, yra gerai, tačiau kai tik kalba pasisuka apie išmokas, jie darosi per brangūs. Tų žmonių įmokų į „Sodrą“ sąskaita „taupomos“ lėšos, nes kai kurios mamos, neturinčios reikiamo stažo, išvis negauna jokių išmokų.
Be to, atsiranda begalė argumentų, kad panašūs pasiūlymai „iškreipia gerai veikiančią sistemą“. Gal ir iškreipia, bet ar sistema tikrai gerai veikia, reikėtų klausti dirbančių ir vaikus auginančių šeimų. Mano įsitikinimu, ji dirba nekaip, o blogiausia – nėra politinės valios keisti ją iš esmės.
Bet kokiu atveju labai tikiu šiuo pasiūlymu, kaip ir visais kitais, kurie palengvintų vaikus auginančių tėvų kasdienybę. Būtų pats metas liautis nurodinėjus šeimai džiaugtis vien gauta išmoka ir pagaliau leisti rinktis. Be to, juk jau įteisinome galimybę seneliams talkinti savo vaikams, kai anūkai suserga. Kodėl negalime žengti dar vieno žingsnio į priekį?